imidakloprido                           100 mg,

butilhidroksitolueno                     1 mg,

pagalbinių medžiagų                iki 1 ml.

SAVYBĖS. Imidaklopridas arba 1-(6-chloro-3-piridilmetil)-N-nitro-imidazolidin-2-ilideneaminas yra ektoparazitus veikianti medžiaga, kuri priklauso naujai chloronikotinilo darinių grupei. Cheminis šios medžiagos pavadinimas yra chloronikotinilo nitroguanidinas. Imidaklopridas gerai jungiasi su vabzdžių nervų sistemos posinapsinės membranos acetilcholino receptoriais. Susijungęs slopina cholinerginių impulsų perdavimą, sukelia paralyžių ir žūtį. Panaudojus preparatą, blusos žūna per vieną parą. Pakanka gydyti vieną kartą, kad šunys neužsikrėstų blusomis 4 sav. Imidaklopridas menkai sąveikauja su žinduolių nikotinerginių receptorių sritimis, nepraeina kraujo-smegenų barjero, todėl neveikia žinduolių CNS. Atlikus tyrimus su triušiais, pelėmis bei žiurkėmis ir skyrus subletalines preparato dozes, buvo nustatytas minimalus farmakologinis poveikis žinduoliams. Preparatas skirtas naudoti išoriškai. Užlašintas šunims ant odos greitai pasiskirsto po visą kūno paviršių, sisteminė adsorbcija organizme yra nedidelė ir trumpalaikė. Embriotoksinis, teratogeninis ir reprodukcijai neigiamas poveikis nenustatytas.

PASKIRTIS. Šunims, užsikrėtusiems blusomis (Ctenocephalides spp.) gydyti ir profilaktiškai bei kaip papildoma priemonė, gydant blusų sukeltą alerginį dermatitą.

NAUDOJIMAS IR DOZĖS. Preparatas skirtas tik išoriniam naudojimui. Naudoti galima tik ant nepažeistos odos. Panaudojus preparatą, būtina neleisti šunims laižyti kailį. Galima skirti šuningoms ir laktacijos metu kalėms. Tikslią dozę Jums nustatys “Ernista” klinikos specialistai. Prieš naudojant, preparato tūbelę reikia išimti iš apsauginės pakuotės. Laikant tūbelę kamšteliu aukštyn, reikia atsukti ir nuimti kamštelį, po to, jį apvertus, kitu galu užmauti ant tūbelės, sukant pradurti tūbelės sandariklį ir nuimti kamštelį. Praskyrus šuns plaukus keteros srityje tarp menčių, kad matytųsi oda, reikia priliesti tūbelės galiuku odą ir spustelėti tūbelę kelis kartus, kol visas turinys išbėgs. Advantage^® 40, 100 ir 250 išspaudžiami vienoje vietoje, o Advantage^® 400 — keturiose vietose išilgai stuburo linijos, kad preparatas nenutekėtų ir tolygiau pasiskirstytų. Nemasažuoti ir neskirstyti pirštais. Neliesti vaisto rankomis. Neleisti šunims laižyti vienas kitą. Panaudojus preparatą, blusos žūna per vieną dieną. Pakanka gydyti vieną kartą, kad šuo neužsikrėstų blusomis 4 sav. Per šešias savaites ar vėliau, aplinkoje gali atsirasti kita blusų karta, todėl rekomenduotina gydymą kartoti kas mėnesį. Preparatas efektyviai veikia net sudrėkus kailiui, tačiau dažnai maudant, pakartotinai gydyti būtina dažniau kaip kas 4 sav. Negalima vaisto naudoti dažniau nei kartą per savaitę.

KONTRAINDIKACIJOS. Neskirti šuniukams iki 8 sav. amžiaus.

ŠALUTINIS POVEIKIS. Preparatas yra kartus, todėl šunims palaižius lašinimo vietą, gali padidėti seilėtekis. Tai nėra apsinuodijimo požymis ir praeina savaime per keletą minučių. Specifinių priešnuodžių nėra. Ūmiais atvejais patartina duoti aktyvuotos anglies. Pastebėjus preparato sukeltą šalutinį poveikį, būtina pranešti veterinarijos gydytojui arba Lietuvos valstybinei veterinarijos preparatų inspekcijai.

Imidakloprido – 100 mg,

Butilhidroksitolueno – 1 mg,

pagalbinių medžiagų – iki 1 ml.

SAVYBĖS. Imidaklopridas arba 1-(6-chloro-3-piridilmetil)-N-nitro-imidazolidin-2-ilideneaminas yra ektoparazitus veikianti medžiaga, kuri priklauso naujai chloronikotinilo darinių grupei. Cheminis šios medžiagos pavadinimas yra chloronikotinilo nitroguanidinas. Imidoklopridas gerai jungiasi su vabzdžių nervų sistemos posinapsinės membranos acetilcholino receptoriais. Susijungęs slopina cholinerginių impulsų perdavimą, sukelia paralyžių ir žūtį. Panaudojus preparatą, blusos žūna per vieną parą. Pakanka gydyti vieną kartą, kad katės neužsikrėstų blusomis 4 sav. Imidaklopridas menkai sąveikauja su žinduolių nikotinerginių receptorių sritimis, nepraeina kraujo-smegenų barjero, todėl neveikia žinduolių CNS. Atlikus tyrimus su triušiais, pelėmis bei žiurkėmis ir skyrus subletalines preparato dozes, buvo nustatytas minimalus farmakologinis poveikis žinduoliams. Preparatas skirtas naudoti išoriškai. Užlašintas katėms ant odos, greitai pasiskirsto po visą kūno paviršių, sisteminė adsorbcija organizme yra nedidelė ir trumpalaikė. Embriotoksinis, teratogeninis ir reprodukcijai neigiamas poveikis nenustatytas.

PASKIRTIS. Katėms, užsikrėtusioms blusomis (Ctenocephalides spp.) gydyti ir profilaktiškai bei kaip papildoma priemonė, gydant blusų sukeltą alerginį dermatitą.

NAUDOJIMAS IR DOZĖS. Preparatas skirtas tik išoriniam naudojimui. Naudoti galima tik ant nepažeistos odos. Panaudojus preparatą, būtina neleisti katėms laižyti kailį. Galima naudoti katingoms ir laktacijos metu katėms. Tikslią dozę Jums nustatys “Ernista” klinikos specialistai. Prieš naudojant, preparato tūbelę reikia išimti iš apsauginės pakuotės. Laikant tūbelę kamšteliu aukštyn, reikia atsukti ir nuimti kamštelį, po to, jį apvertus, kitu galu užmauti ant tūbelės, sukant pradurti tūbelės sandariklį ir nuimti kamštelį. Praskyrus katės plaukus keteros srityje tarp menčių, kad matytųsi oda, reikia priliesti tūbelės galiuku odą ir spustelėti tūbelę kelis kartus, kol visas turinys išbėgs vienoje vietoje. Nemasažuoti ir neskirstyti pirštais. Neliesti vaisto rankomis. Neleisti katėms laižyti viena kitą. Panaudojus preparatą, blusos žūna per vieną dieną. Pakanka gydyti vieną kartą, kad katė neužsikrėstų blusomis 4 sav. Per šešias savaites ar vėliau, aplinkoje gali atsirasti kita blusų karta, todėl rekomenduotina gydymą kartoti kas mėnesį. Preparatas efektyviai veikia net sudrėkus kailiui, tačiau dažnai maudant, pakartotinai gydyti būtina dažniau kaip kas 4 sav. Negalima vaisto naudoti dažniau nei kartą per savaitę.

KONTRAINDIKACIJOS. Neskirti kačiukams iki 8 sav. amžiaus.

ŠALUTINIS POVEIKIS. Preparatas yra kartus, todėl katėms palaižius lašinimo vietą, gali padidėti seilėtekis. Tai nėra apsinuodijimo požymis ir praeina savaime per keletą minučių. Specifinių priešnuodžių nėra. Ūmiais atvejais patartina duoti aktyvuotos anglies. Pastebėjus preparato sukeltą šalutinį poveikį, būtina pranešti veterinarijos gydytojui arba Lietuvos valstybinei veterinarijos preparatų inspekcijai.

Imidakloprido – 100 mg,

Permetrino – 500 mg,

Butilhidroksitolueno – 1 mg,

pagalbinių medžiagų – iki 1 ml.

SAVYBĖS. Advantix — insekticidinis preparatas, skaidrus gelsvas ar rusvas tirpalas, kurio veikliosios medžiagos yra imidaklopridas ir permetrinas. Imidaklopridas — chloronikotinilo nitroguanidinas, priklauso chloro nikotinilo junginių grupei. Jis efektyviai veikia suaugusias blusas ir jų lervas. Imidaklopridas jungiasi su vabzdžių nikotinerginiais acetilcholino receptoriais centrinės nervų sistemos posinapsinėse membranose, todėl slopina cholinerginių impulsų perdavimą ir sukelia vabzdžių paralyžių bei žūtį. Permetrinas yra I tipo sintetinis piretroidas, insekticidinė medžiaga. Jis veikia parazitų nervinių ląstelių natrio jonų kanalus ir lėtina natrio jonų patekimą ir išskyrimą iš ląstelės. Tai sukelia nervų sistemos perdirginimą ir parazito paralyžių bei žūtį. Imidaklopridas ir permetrinas veikia sinergetiškai, efektyviau, nes vienu metu dirginami neuronai ir ganglijai. Preparatas efektyviai veikia blusas Ctenocephalides spp. ir kraujasiurbes erkes Ixodes ricinus, Rhipicephalus sanguineus, Dermacentor spp. Tokiu būdu šuo apsaugomas nuo ektoparazitų perduodamų ligų: boreliozės, riketsiozės, erlichiozės ar leišmaniozės. Tirpalas skirtas išoriniam naudojimui ant odos, užlašintas greitai pasiskirsto kūno paviršiuje. Abi veikliosios medžiagos išlieka efektyvios ant plaukų ir odos 4 savaites, jų sisteminė adsorbcija yra nedidelė ir trumpalaikė. 7 savaičių amžiaus šunims naudojus 5 kartus didesnes dozes 5 savaites iš eilės, nebuvo pastebėtas kenksmingas poveikis.

Paskirtis. Šunims, užsikrėtusiems kraujasiurbėmis erkėmis ir blusomis, gydyti ir profilaktiškai, bei apsaugoti nuo uodų, kraujasiurbių musių ir mašalų. Tinka naudoti esant blusų sukeltam alerginiam dermatitui.

naudojimas ir dozės. Išoriniam naudojimui. Išėmus iš pakuotės, laikant tūbelę vertikaliai, reikia nusukti dangtelį ir kitu jo galu pradurti tūbelę. Vienos rankos pirštais stovinčiam šuniui būtina praskirti plaukus keteros srityje tarp menčių taip, kad matytųsi oda. Priglaudus tūbelę prie odos, išspausti jos turinį ant nepažeistos odos. Rekomenduotina mažiausia dozė yra 10 mg/kg kūno svorio imidakloprido ir 50 mg/kg kūno svorio permetrino. Įvairaus svorio šunims rekomenduotinos skirtingos preparato dozės. Tikslią dozę Jums nustatys “Ernista” klinikos specialistai. Šunims, sveriantiems daugiau kaip 40 kg, turi būti skiriamos kelios atitinkamo tūrio tūbelės.

Preparatas efektyviai veikia kraujasiurbes erkes ir blusas 4 savaites. Praėjus 6 savaitėms ar daugiau po preparato naudojimo, galimas pakartotinas užsikrėtimas blusomis iš aplinkos. Todėl rekomenduotina preparatą naudoti kelis kartus. Rekomenduotina blusas naikinti ir aplinkoje. Preparatas 4 savaites veikia nuo uodų. Preparatas išlieka efektyvus sušlapinus šuns kailį. Tačiau dažnai maudant, ypač kai aplinkoje gausu ektoparazitų, gali prireikti pakartotino gydymo, tačiau ne dažniau kaip kartą per savaitę. Šunis rekomenduotina maudyti prieš preparato naudojimą ar praėjus 1 savaitei. Galima naudoti vaikingoms kalėms ir laktacijos metu. Svarbu, kad tirpalas nepatektų gyvūnui į burną ar akis. Negalima glostyti ir imti į rankas gyvūno nenudžiūvus preparatui. Naudojant preparatą draudžiama rūkyti, valgyti ar gerti. Saugotis, kad preparato nepatektų ant odos. Naudojus preparatą, rankas būtina plauti vandeniu su muilu.

KONTRAINDIKACIJOS. Nenaudoti katėms ir šuniukams iki 7 savaičių amžiaus. Preparatas negali patekti į vandens telkinius, nes gali būti pavojingas žuvims ir kitiems vandens gyvūnams.

Šalutinis poveikis. Retai šunims gali pasireikšti laikini odos jautrumo požymiai (atsirasti niežėjimas, parausti oda) ar mieguistumas. Šuniui prarijus preparato, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją. Gydoma simptomiškai. Specifinių priešnuodžių nėra. Pastebėjus vaisto sukeltą šalutinį poveikį, būtina pranešti veterinarijos gydytojui arba Lietuvos valstybinei veterinarijos preparatų inspekcijai.

Tačiau prieš įsigyjant gyvūną būtina žinoti: pirmiausia, turite suprasti, kad bet koks gyvūnas – ne žaislas, ir kad jei vaikas dar mažas, dauguma užduočių ir atsakomybę už rūpinimąsi gyvūnų priežiūra kris ant Jūsų pečių. Net jeigu vaikas sako Jums kitaip. Taigi paklauskite savęs, ar esate pasiruošęs turėti namie augintinį, kuris reikalauja daug dėmesio, laiko rūpintis ir bendrauti, taip pat išlaidų veterinarui, maistui, žaislams ir t.t. Ar augintiniui yra pasirengus visa Jūsų šeima? Gyvūnas namie faktiškai tampa nauju šeimos nariu. Jūs taip pat turite pagalvoti, kas pasirūpins gyvūnais, kai visa šeima išvyks atostogų. Svarbų vaidmenį atlieka ir gyvenamoji vieta. Jei turite erdvius namus, tada galite auginti bet kokį gyvūną, bet jei namai- nedidelis butas? Prieš įsigyjant gyvūną gerai apsvarstykite ar užteks vietos ir Jums ir augintiniui. Jei nesate pasiruošę auginti gyvūnų geriau net nebandykite. Priešingu atveju, kai jūs suprasite, kad negalite pasirūpinti augintiniui, nei suteikti tinkamu sąlygų jam gyventi, Jūsų šeimoje, atsisveikinimas gali tapti didelė tragedija ir vaikui ir gyvūnui.

Visgi augintinis namie ne visada gali teikti džiaugsmą. Tad su kokiomis problemomis gali tekti susidurti? Pirmiausia tai alergija. Prieš įsigyjant gyvūną įsitikinkite kad vaikas ar kuris kitas Jūsų šeimos narys nesate alergiški. Taip pat katės, šunis ir graužikai yra tam tikru infekcijų nešėjai. Prisiminkite ir tai kad katė gali įdrėksti, šuo ir pelė įkasti. Tačiau tinkamai auklėjant ir prižiūrint visų šių pavojų galima išvengti.

Sudėkite visus pliusus ir minusus, o tada nuspręskite ar galite auginti gyvūną. Patikėkite, tai vaikui būtų didelė laimė.

Parengta pagal www.womens-news.net

Dažniausiai nuo operacijos sulaiko keli mitai:

Sterilizuotas gyvūnas taps vangus, pasikeis jo charakteris. Iš tikrųjų operacija negali pakeisti gyvūno charakterio. Kartais po sterilizavimo ar kastravimo pagerėja apetitas, kadangi gyvūno nebevargina stresai dėl rujų, poros paieškos, kovos už teritoriją, ir, neribojant pašaro, šuo ar katė gali nutukti. O tada jie, žinoma, tampa vangesni, mažiau žaidžia. To visiškai išvengti galima kontroliuojant pašaro kiekį arba parenkant specialias kastruotiems gyvūnams skirtas dietas.

Gyvūnas patirs stresą, nes nebegalės turėti palikuonių. Čia mes jau pritaikome žmogišką mastymą. Nes po operacijos nebeveikiant lytiniams hormonams, gyvūnai nebejaučia poreikio susilaukti palikuonių. Taigi, nėra ir jokio streso. Didžiausią stresą patiria nesterilizuoti ir neveisiami gyvūnai, ypač katės ir katinai.

Reikėtų leisti patelėms nors kartą susilaukti palikuonių. Iš tikrųjų, geriausia jas sterilizuoti iki pirmos rujos, arba kuo anksčiau po jos, kadangi sterilizavus po jauniklių arba vyresniame amžiuje, rizika sirgti ginekologinėmis bei pieno liaukų ligomis lieka beveik tokia pati aukšta, kaip ir neoperuojant.

Kuo skiriasi kastracija nuo sterilizacijos?

Kastracija atliekama patinams pašalinant sėklides, o sterilizacija atliekama patelėms, pašalinant kiaušides ir gimdą. Sterilizacija yra kiek sudėtingesnė operacija nei kastracija, nes reikia prapjauti pilvą. Tačiau baimintis nėra ko. Atliekant šias operacijas yra naudojama narkozė, todėl Jūsų augintinis nieko nejaus ir jam neskaudės. Didelis privalumas tai, jog pasibaigus narkozei Jūs savo numylėtinį iš karto galėsite vežtis namo.

Operaciją visada atlieka kvalifikuotas veterinarijos gydytojas, pati jos technika priklauso nuo gyvūno rūšies, amžiaus, sveikatos būklės ir tt. Operuojant taikoma bendroji nejautra. “Ernista” gydytojas visada smulkiai paaiškins, kaip paruošti gyvūną operacijai ir kaip prižiūrėti po jos. Svarbiausia laikytis visų gydytojo nurodymų. Po operacijos dažniausiai yra skiriamas antibiotikų kursas pooperacinėms komplikacijoms išvengti. Labai svarbu, kad gyvūnas nelaižytų siūlių, kurios yra nuimamos po 7-10d. Tam yra naudojamos specialios plastikinės apykaklės arba medvilniniai marškinėliai. Gyjanti žaizda po kelių dienų ims stipriai niežtėti ir jei gyvūnas ją laižys, žaizda šus, blogai gis, gali prasidėti pūlinga infekcija ar gyvūnas tiesiog per anksti nusiims siūles. Jeigu žaizda gyja gerai, patiems nereikia jos niekuo plauti ar tepti. Po operacijos kurį laiką reikėtų vengti didesnių krūvių, neisleisti gyvūnų vienų Į lauką, nemaudyti. Katinų dėžutėse esanti smėlį reikėtu 4-5 dienom pakeisti popieriumi, nes smėlis gali prilipti prie žaizdelės ir apsunkinti gijimą.

Taigi, kastravimas arba sterilizacija žymiai pagerins jūsų augintinio sveikatą ir gyvenimo kokybę.

Kastruoti šeškai nugyvena ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą. Išnyksta „sezono“ metu atsirandantys elgsenos pokyčiai. Sumažėja rizika užsikrėsti infekcinėmis ligomis. Taip pat sumažėja tikimybė, kad jūsų šeškas bandydamas susirasti partnerį pabėgs, iššoks pro langą ir pan. Mažėja rizika sirgti onkologinėmis ligomis. Kastravimas niekaip neįtakoja medžioklės instinktų, ar žaismingos šeškų elgsenos.

Patinai

Patinai lytiškai subręsta maždaug 7 – 8 mėn., maždaug tokiame amžiuje jiems prasideda „sezonas“, kuris gali trukti 6 – 12 mėn. Jie pradeda žymėti savo teritoriją, palikdami nemalonų kvapą ir dėmes ant baldų, kilimų ir visų kitų jiems prieinamų daiktų. Maža to, pasikeičia ir pačio šeško kvapas, jis pradeda visiškai pateisinti posakį „smirda kaip šeškas“. Gana staigiai pasikeičia ir elgsena, gyvūnas gali tapti agresyvus, nepaklusnus. Tikimybė, kad „sezono“ metu šeškas nustos naudotis savo “tualetu“ lygi 90%. Patinai pasikeičia ir išoriškai – ant kailio atsiranda gelsvų dėmelių, šeškas stambėja, dažnai ima plikti uodega.

Kastruoti patinai nebežymi teritorijos ir blogas kvapas dingsta. Jiems praeina agresija, sukelta jų seksualinių „sezoninių“ problemų. Pasitaiko klaidingų nuomonių, kad kastruotas šeškas tampa stambus ir aptingęs. Kastravimas su tuo visiškai nesusijęs. Dar viena dažnai pasitaikanti klaidinga nuomonė – nuo patelių, su kuriomis „sezono“ metu poruojasi patinas, kiekio priklauso jo sezono intensyvumas ir trukmė. Tai visiška nesąmonė.

Priemonės mažinančios seksualinį aktyvumą „sezono“ metu, skirtos pavyzdžiui katinams, visiškai netinka šeškams ir tik kenkia jų sveikatai. Patino kastravimas – pakankamai nesudėtinga operacija, labiausiai paplitusi veterinarijos chirurgijoje, kurios metu, naudojant bendrą narkozę, patinams pašalinamos sėklidės. Pooperacinės komplikacijos pasitaiko ypatingai retai, jeigu operacija buvo atlikta kvalifikuotoje klinikoje.

Šeškai kastruojami 6 – 8 mėn. amžiaus. Patinus galima kastruoti ir „sezono“ metu, tačiau geriau tai padaryti prieš „sezonui” prasidedant.

Patelės

Svarbiausias dalykas kurį turi suvokti patelės šeimininkas yra tai, kad jeigu jis neplanuoja veisti šeškų – patelę būtina (!) kastruoti. 90% neporuojamų ir nekastruotų patelių nesugeba savarankiškai baigti rujos, užsitęsus rujai iškyla didelė grėsmė, kad ji baigsis gyvūnėlio mirtimi.

Patelės kastracija išsprendžia visas problemas, susijusias su galimais susirgimais, elgsena ir jaunikliais. Ši operacija atliekamą naudojant pilną narkozę ir tik chirurginėse patalpose. Patelės kastracija yra brangesnė ir sudėtingesnė operacija nei patino, todėl ją atliekantis veterinaras turi turėti patirties su šeškais.

Egzistuoja du šios operacijos atlikimo būdai:

Specialistai iki šiol nepriėjo vienareikšmiškos išvados, kuris iš šių dviejų būdų yra geresnis. Nežiūrint į tai Lietuvoje dažniausiai taikoma ovariohisterektomija, kurią rinktis rekomenduojame ir mes. Tai eliminuos endometriozės (liga, kuria susergama, kai panašus į gimdos gleivinę audinys atsiranda ir veša už gimdos ertmės ribų) riziką ir kiaušidžių audinio regeneracijos, dėl kurios ir vėl išsivysto ruja ir tenka daryti pakartotinę operaciją, riziką.

Pooperacinė priežiūra nesudėtinga. Tereikia prižiūrėti patelę, kad ji nelaižytų žaizdos. Iš tualeto 3-ims dienoms, kad nebūtų kontakto su žaizda, geriau pašalinti kraiką ir vietoje jo naudoti tiesiog popierių. Galima uždengti kraiką grotelėmis.

Jei operacijai naudoti netirpstantys siūlai, po savaitės ar 10-ties dienų jie išimami. Patelė tuo metu jau būna pilnai atsigavusi.

Pyometra ima vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas. Per aukštas progesterono bei estrogenų kiekis sąlygoja gimdos gleivinės išvešėjimą, gimdoje ima kauptis skysčiai. Susidaro labai gera terpė daugintis įvairiems mikrobams, kurie gali patekti į gimdą iš makšties ar šlapimo trakto normalios mikrofloros, rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis, ypač jeigu kalė yra laikoma nešvariai arba jai leidžiama maudytis, kergimo ar gimdymo metu ir t.t. Gimdos gleivinės pakitimus didžiąja dalimi skatina hormoninių preparatų, skirtų nutraukti rujai ar nėštumui, naudojimas.

Dažniausiai serga vyresnio amžiaus (7 – 9m.), neturėjusios palikuonių, nesterilizuotos kalės, tačiau, pasitaiko atveju, kai suserga ir jaunos, pirmą kartą rujojančios kalės. Kadangi katės ovuliuoja ir ima gaminti progesteroną tik po kergimo, joms pyometra pasitaiko žymiai rečiau, dažniausiai – kaip rują slopinančių medikamentų šalutinis poveikis.

Klinikiniai požymiai pasireiškia praėjus 4 – 8sav. po rujos arba hormoninių peparatų vartojimo. Požymiai priklauso nuo to, kaip toli yra pažengęs gimdos pažeidimas, kiek daug skysčių bei pūlių yra susikaupę, ar atviras gimdos kaklelis, nuo kalės amžiaus ir fiziologinės būkles. Kalė tampa apatiška, sumažėja arba dingsta apetitas, ji ima labai daug gerti, dagiau šlapintis, kartais vemia (dėl to šeimininkai dažnai galvoja, kad tai tik apsinuodijimas ir neskuba kreiptis į gyd.). Jeigu gimdos kaklelis yra atviras, pasirodo gausios išskyros iš makšties, jos būna tąsios, nemalonaus kvapo, primena karamelę, kartais būna su krauju. Jei kaklelis lieka uždaras – pūliai kaupiasi gimdoje, ji labai padidėja, dėl to padidiėja pilvo apimtis, nepasišalinantys pūliai yra rezorbuojami į krauja ir sukelia stiprią intoksikaciją. Uždara pyometra progresuoja labai greitai, ir dažnai sukelia šoką ir greitą mirtį. Temperatūra pakyla tik pas 20% segančių gyvūnų.

Pyometrą visada reikėtų įtarti pas sergančias nerujojnačias kales ar kates, ypač jei pasireiškia padidėjęs troškulys, dažnas šlapinimasis ir vėmimas. Diferencijuoti nuo kitų, panašią kliniką turinčių susirgimų, padeda ultragarsinis pilvo ląstos tyrimas, taip pat kraujo bei šlapimo tyrimai. Gyvūnų šeiminikams turbūt svarbiausia yra tiesiog žinoti, kad pastebėjus bent vieną iš šių simptomų, ar bet kokias išskyras ne rujos metu, užsitęsus rujai, reikia nedelsiant kreiptis į vet. gydytoją, nes nuo to labai priklausys gydymo sėkmė.

Diagnozavus pyometrą reikia kuo skubiau gydyti. Yra keli gydymo būdai – chirurginis ir konservatyvus (gydant tik medikamentais). Tai priklauso nuo kalės amžiaus ir būklės. Dažniausiai pasirenkamas yra chiruirginis gydymas, kai operacijos metu yra pašalinama pūliuojanti gimda ir kiaušidės, kartu skiriant ir atimikrobinį bei kitą simptominį gydymą. Nors gyvūnų savininkai labai nenoriai ryžtasi operacijai, jos nereiketų bijoti, kadangi tai yra tikrai geriausias būdas pašalinti ligos priežastį ir išvengti recidyvų. Tam kad būtų kuo mažesnė rizika, labai svarbu yra kreiptis ir atlikti visus paskirtus tyrtimus kuo greičiau, nes pyometra labai greitai progresuoja ir, nusilpusią kalę, žinoma, yra daug rizikingiau operuoti.

Medikamentins gydymas yra taikomas tiktai toms kalėms, kurias planuojama veisti ateityje, ir tik tada, kai kalė yra jauna, liga diagnozuojama pačioje pradinėje stadijoje ir gimdos kaklelis yra atviras. Šis gydymo būdas yra žymiai ilgesnis, gydymui naudojami hormoniniai preparatai turi stiprų šalutinį povekį, ir, net sėkmingai išgydžius, yra rekomenduojama sulaukusią palikuonių kalę sterilizuoti, kadangi pyometra turi stiprų polinkį kartotis.

Tam kad išvengti šio nemalonaus susirgimo, neveisiamas kales ir kates geriausia sterilizuoti jauname amžiuje (plačiau apie sterilizaciją skaitykite čia), vengti rują bei nėštumą nutraukiančių preparatų ilgalaikio vartojimo, laikytis švaros kergimo, rujos, gimdymo metu. Sterilizacija visiškai apsaugo nuo pyometros. Ir, žinoma, gyvūnui susirgus, reikėtų kuo greičiau kreiptis į specialistus.

Apsikrėtę kirmėlėmis šunys kurį laiką dar būna linksmi, sveiki ir aktyvūs. Jei užsikrėtimas nedidelis, o šuns organizmas stiprus, galima nepastebėti požymių. Dažniausiai liga pasireiškia jauniems šuniukams. Pagrindiniai požymiai: gyvuliai šiūra, liesėja, atsiranda mažakraujystė, šuniukų išpustas pilvas, jie tingūs, greitai pavargsta ir tampa neatsparūs daugeliui ligų. Užsikrėtę askaridėmis šunys dažnai vemia, o užsikrėtus cestodais aplink išeinamąją angą atsiranda mažų baltų cestodų narelių.

Išvardyti ligų požymiai yra ilgo kenksmingo kirmėlių veikimo šunų organizme rezultatas. Askaridžių lervos migruoja per šunų kepenis ir tik po to patenka atgal į žarnyną. Kai kurie nematodai minta krauju, pažeisdami žarnų gleivinę. Visos kirmėlės iš savo organizmo į šuns žarnyną išskiria nuodingųjų produktų. Tie produktai patenka į šuns kraują. Parazitais užsikrėtusius šunis silpniau veikia profilaktiniai skiepai.

Pagrindiniai šunų parazitai yra apvaliosios ir plokščiosios kirmėlės.

Ar pavojingi šunų helmintai žmogui?

Žmogus dažniausiai užsikrečia šunų žarnyno parazitais per burną, valgydamas kiaušinėliais užkrėstą maistą.

Užsikrečiama keliais būdais:

Profilaktika ir gydymas.

Pirmiausiai reikia atsiminti, kad dabartiniais metodais ir vienkartiniu vaistų vartojimu neįmanoma visiems laikams išvengti šunų žarnyno parazitų. Tai rodo, kad helmintus reikia naikinti reguliariai ir per visą šuns gyvenimo laikotarpį. Siūlomos įvairios schemos, kurios priklauso nuo parazitų rūšies ir vartojamo vaisto sudėties.

Vyresniems kaip 6 mėnesių šuniukams vaistai nuo vidinių parazitų duodami kas trys mėnesiai. Kalytėms duodama papildomai prieš kergimą ir likus 10 dienų iki atsivedimo. Šuniukai gydomi daug kartų: 2 savaičių, vieno, dviejų, trijų, keturių, penkių ir šešių mėnesių. Maitinančios kalės visada gydomos kartu su šuniukais. Jei nėra didelio pavojaus užsikrėsti, veterinarijos gydytojas gali nuspręsti, kurią dehelmintizaciją galima praleisti.

Prieš gydymą šuo nebūtinai turi būti alkanas.